Prie avilio laktos nuolat budi sargybiniai. Jie niekad nesnaudžia, visad budrūs ir pasiruošę ginti savo tvirtovę. Tačiau visgi vienas neprašytas svečias sugeba nepastebėtas įlysti pasmaguriauti taip saugomu ir daugelio trokštamu saldėsiu. Tai naktinis drugys, vadinamas kaukolėtuoju sfinksu (lot. Acherontia atropos). Taip vadinamas dėl kaukolę primenančio piešinio ant nugarėlės (beje, Lietuvoje jis taip pat lankosi, atskrenda iš C.Afrikos birželio-liepos mėnesiais, yra didžiausias Lietuvoje sutinkamas drugys (http://lt.wikipedia.org/wiki/Kaukol%C4%97tasis_sfinksas). Tačiau istorija ne apie kaukolę, tačiau apie jo išskirtinius sugebėjimus įveikiant bičių sargybą :) Šis drugys moka skleisti gan šaižius garsus, kurių dėka ir "pakeri" avilio sargybinius. Prasibrovęs pro "užliūliuotą" sargybą, kaukolėtasis sfinksas nieko nelaukęs skuba prie medaus ir geria jo kiek telpa, o kai pasunkėja tiek, kad jau nebegali skristi, nebaudžiamas keliauja namo.
Be motinėlės avily bitės jaučiasi tarsi našlaitės, paliktos likimo valiai. Kuomet vasaros pradžioje dalis bičių išsikrausto iš avilio su senąja motinėle, likusios bitės lieka tarsi pamestos, avily įsivyrauja liūdesys, tačiau neilgai trukus, iš kokono išsirita jauna motinėlė ir likusios avilyje bitės vėl atsigauna. Beveik iškart jaunoji motinėlė pradeda judėti po avilį su juo susipažindama, bėgioja po korius ir tuo pačiu metu "dainuoja" skelbdama apie savo atsiradimą pasaulyje. Būtent "šią dainą" ir būna įvaldęs kaukolėtasis sfinksas. Bites tai veikia tarsi magiškas užkeikimas. Pasinaudodamas laikina bičių suirute kaukolėtasis sinksas skuba korių link, vikriai čiulpia medų ir skuba pasišalinti, kol bitės dar neatsipeikėjo.
Bitėms kaukolėtojo sfinkso mėgdžiojami garsai sukelia tokį pat efektą, apie kokį knygose rašoma, kai saldžiabalsių sirenų skleidžiami garsai pakerėdavo senovės jūreivius.
Istorija iš B.Sergejevo knygos "Įdomioji fiziologija" - labai rekomenduoju ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą