Atsakymas paprastas - GAMTA! Kas netiki - gali patikrinti ir ilgai įrodymų ieškoti neprireiks ;) Pakanka atidžiau pažvelgti į pūkuotą pienės rutuliuką. Jis geometriškai taisyklingas, susideda iš daugybės smulkių pailgų vaisiukų, vadinamų lukštavaisiais, kurių kiekvienas apvainikuotas pūkuotu skristuku, įsitaisiusiu ant ilgo kotelio.
O ar pastebėjot, kaip pienės pūkų rutulėliai atrodo lyjant lietui ar vėlai vakare, saulei nusileidus? Ogi jų visai nematyt - jie saugiai "supakuojami" graižo apyžiedyje ir ten ramiai tūno, laukdami saulės ir sauso oro. Kiaulpienės graižai išsiskleidžia tik sausame ore. Pūkeliai, įšilus orui išsitiesia, ankstesnė lukštavaisių su skristukais slėptuvė pasidaro per ankšta ir jie vėl besiskleisdami sudaro permatomą pūkų kamuolėlį, kuris padvelkus vėjui yra pasiruošęs iširti.
Atitrūkęs pienės parašiutėlis su vaisiuku pakyla virš pievos, tarsi laukdamas nurodymų, kurion pusėn skristi. Pūstelėjus vėjui, pienės pūkas suploja plaukelius, taip paversdamas parašiutėlį bure, ir nuneša vaisiuką tolyn.
O kaip toli gali skristi pienės parašiutėlis? Parašiutėlio skristukas puikiai sugeria drėgmę. Kad ir koks sausas oras bebūtų, jame visada yra bent šiek tiek vandens lašelių, nors plika akim jų įžiūrėti neįmanoma. Skrydžio metu, šie nematomi vandens lašeliai nusėda ant skristuko plaukelių ir jie sulimpa. Tuomet jau belieka ramiai nusileisti žemėn ir įsikurti naujoje vietoje.
Iš G.Denisovos knygos "Nuostabus augalų pasaulis"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą