Bitės ir drugys

Bičių avilys - beveik neįveikiama tvirtovė. Jos šeimininkai puikiai gina savo namus. Nedažnas svečias drįsta nekviestas belstis į jų duris - nebent koks lokys, tačiau ir jam nevisad pavyksta saldaus medaus palaižyt - draugiška bičių šeima dažnai sugeba ir jį išprašyt.
Prie avilio laktos nuolat budi sargybiniai. Jie niekad nesnaudžia, visad budrūs ir pasiruošę ginti savo tvirtovę. Tačiau visgi vienas neprašytas svečias sugeba nepastebėtas įlysti pasmaguriauti taip saugomu ir daugelio trokštamu saldėsiu. Tai naktinis drugys, vadinamas kaukolėtuoju sfinksu (lot. Acherontia atropos). Taip vadinamas dėl kaukolę primenančio piešinio ant nugarėlės (beje, Lietuvoje jis taip pat lankosi, atskrenda iš C.Afrikos birželio-liepos mėnesiais, yra didžiausias Lietuvoje sutinkamas drugys (http://lt.wikipedia.org/wiki/Kaukol%C4%97tasis_sfinksas). Tačiau istorija ne apie kaukolę, tačiau apie jo išskirtinius sugebėjimus įveikiant bičių sargybą :) Šis drugys moka skleisti gan šaižius garsus, kurių dėka ir "pakeri" avilio sargybinius. Prasibrovęs pro "užliūliuotą" sargybą, kaukolėtasis sfinksas nieko nelaukęs skuba prie medaus ir geria jo kiek telpa, o kai pasunkėja tiek, kad jau nebegali skristi, nebaudžiamas keliauja namo.
Be motinėlės avily bitės jaučiasi tarsi našlaitės, paliktos likimo valiai. Kuomet vasaros pradžioje dalis bičių išsikrausto iš avilio su senąja motinėle, likusios bitės lieka tarsi pamestos, avily įsivyrauja liūdesys, tačiau neilgai trukus, iš kokono išsirita jauna motinėlė ir likusios avilyje bitės vėl atsigauna. Beveik iškart jaunoji motinėlė pradeda judėti po avilį su juo susipažindama, bėgioja po korius ir tuo pačiu metu "dainuoja" skelbdama apie savo atsiradimą pasaulyje. Būtent "šią dainą" ir būna įvaldęs kaukolėtasis sfinksas. Bites tai veikia tarsi magiškas užkeikimas. Pasinaudodamas laikina bičių suirute kaukolėtasis sinksas skuba korių link, vikriai čiulpia medų ir skuba pasišalinti, kol bitės dar neatsipeikėjo.
Bitėms kaukolėtojo sfinkso mėgdžiojami garsai sukelia tokį pat efektą, apie kokį knygose rašoma, kai saldžiabalsių sirenų skleidžiami garsai pakerėdavo senovės jūreivius.

                                     Kaukolėtasis sfinksas (nuotrauka pasiskolinta iš: http://www.nhm.ac.uk/nature-online/species-of-the-day/evolution/acherontia-atropos/index.html)
Istorija iš B.Sergejevo knygos "Įdomioji fiziologija" - labai rekomenduoju ;)

Augalai ir skruzdės

Tarpusavio santykiai tarp augalų ir skruzdėlių labai įdomūs. Pavyzdžiui, pastebėta, kad avietės, augančios šalimais skruzdėlynų prisirpina ypač daug sultingų, saldžių uogų. Rašoma, kad jos daug stambesnės bei saldesnės nei augančios kitose miško vietose. Vešliai, šalia skruzdėlynų auga ir žemos, išsikerojusios katuogės. Galima manyti, jog augalai yra labai rūpestingai prižiūrimi, kad užauga tokie vešlūs ir duoda ypač gerą derlių. Bet taip ir yra, tik prižiūrėtojai kiek nestandartiniai ;) Aplink skruzdėlynus žemė būna puikiai patręšta organinėmis trąšomis, dirva gerai išpurenta, nes skruzdės čia pasidarę daugybę takų, todėl prie augalų šaknų lengvai prasiskverbia drėgmė ir oras. Tarsi dėkodami, vešlūs avietynai savo lapais pridengia skruzdėlyną nuo kaitrių saulės spindulių, o tankūs krūmynai numetę lapus, saugo nuo šaltų rudens ir žiemos vėjų. Bet kuo naudingos skruzdėlynui žemaūgės katuogės? Paslaptis slypi gyviuose, kurie įsitaiso po katuogės lapais, o tie gyviai - ne kas kita kaip amarai. O skruzdės melžia amarus. Na beveik tiesiogine ta žodžio prasme. Amarai minta augalų sultimis ir kartkartėmis išskiria saldaus skysčio lašelį. Darbštuolės skruzdės labai mėgsta šį saldėsį, suteikiantį joms energijos. Taip elgiasi mums visiems gerai pažįstamos skruzdės, sutinkamos kiekviename miške ar kitame gamtos prieglobstyje. Dabar - viena istorija apie skruzdes lapgraužes.
Pietų Amerikos ątogrąžų drėgnose džiunglėse gyvena įvairių rūšių skruzdės, turinčios skirtingus "skonius". Vienos iš pavojingiausių augalams - lapgraužės. Per neįtikėtinai trumpą laikotarpį jos gali meistriškai "nurengti" visą medį. Savo tvirtais žandais, tarsi žirklėmis, iškanda lapo skiautę, ir, pakėlę virš savęs, neša savojo skruzdėlyno link. Kad ir kiek bebūtų lapų, skruzdžių būna daugiau - per naktį sugeba sudoroti didelį medį, o saulei tekant - lapų likę tik nuograužos. Įdomu tai, kad medį skruzdės pasirenka atokesnį - šalimais augančių medžių neliečia. Bet kam gi skruzdėms tie lapai? Pirma kilusi mintis - maistui. Atsakymas galėtų būti ir taip, ir ne. Viskas daug sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Lapų skiautes  lapgraužės parsineša "namo", kur specialiai paskirtoje vietoje, skruzdėlyno gilumoje, skruzdės augina daržus - na ne visai daržovių, bet paskirtis atitinka :). Parneštos lapų skiautės čia smulkinamos į tyrelę, kuri naudojama terpei, kurioje skruzdės augina grybus (į paruoštą terpę pasėjamas tam tikras grybelis). Bet maistui naudojami ir ne grybai, o grybienos gijų išsikiriamos saldžios sultys.
Skruzdžių lapgraužių koloniją galite pamatyti apsilankę labai įdomiame zoologijos sode, esančiame Latvijoje, Daugpilyje (Daugavpils Latgale zoo). Šis zoologijos sodas labai skiriasi nuo visiems įprastų - turint progą - siūlau aplankyti. Jis nedidukas, bet tikrai vertas dėmesio!
Zoo sode matyta lapgraužių kolonija:

Skruzdžių takas

Beje, šiame zoo sode dauguma gyvūnų nėra paslėpti už grotų, kai kuriuos reikia tiesiog patiems surasti. Šios skruzdės kuo puikiausiai keliauja virš lankytojų galvų savais takais į juos nekreipdamos dėmesio. Jei lankytojas neatidus - gali jų ir nepastebėti ;)
Jei sumąstytumėt apsilankyt: http://wikimapia.org/2117341/Latgales-Zoo

Karamelinis medis

Įpusėjus rudeniui vienas medis ypatingai pakvimpa ir ne bet kuo, bet visiem pažįstamu maloniu karamelės kvapu. Aromato kaltininkas - japoninis puošmedis (lot. Cercidiphyllum japonicum). Beje, tokiu pavadinimu vadinamas ne be priežasties - puošnus šis medis tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudenį, tik žiemą ilsis ir būna panašus į daugelį kitų medžių. Pavasarį, bundant medžiui, prasikalę jaunučiai puošmedžio lapeliai raudoni, vėliau pamažėle keičia spalvą į žalią, gali įgauti net melsvą atspalvį, rudeniop vėl parausta ir galiausiai pasipuošia geltona, oranžine spalvomis. Tačiau pats smagumas, kai krentantys lapai pradeda skleisti labai nosiai malonų karamelės aromatą - tai nutinka tuomet, kai lapai intensyviai krenta, o ore ir ant žemės tvyro drėgmė. Palaikius rankose drėgnų puošmedžio lapelių į jas, ar į pirštines, įsigeria malonus aromatas, kuriuo pusdienį galima džiaugtis. Prisirinkus šių lapelių, aromatu mėgautis galima ir namie, net ir tuomet, kai sniegas nukloja žemę - juos laikant sausai - aromatas tarsi išnyksta, tačiau apipurškus, ar laikant vonioje (vietoje, kurioje aukšta patalpos drėgmė) lapeliai ir vėl pakvimpa. Beje, įdomu "pagauti" ir puošmedžio žydėjimo laikotarpį - bet nėra visai paprasta - žydi šie medžiai vos kelias dienas metuose :)

Puošmedžiai  - viena iš senovinių lapuočių medžių rūšių, augę miškais didelėse Kinijos ir Japonijos teritorijose, prieš 26-66 milijonus metų. Lietuvoje auginami šie medžiai užauga iki 10-12 m aukščio, o gimtinėj  - siekia 25 m. Medžiai pakankamai ištvermingi, lietuviškas klimatas jų nebaugina ;)

                      Japoninio puošmedžio lapelis rudenį 

Japoniniu puošmedžiu (ir ne vienu!) galite grožėtis VDU Kauno botanikos sodo parke!
Rėmiausi asmenine patirtimi ir informacija iš šio straipsnio, kur galite apie puošmedį sužinoti daugiau: http://www.rojaussodai.lt/lt/index.php?view=article&catid=58%3Alapuoiai&id=3620%3A659&option=com_content

tęsinys

Panašiai kaip pienės pūkai, skraidyti prisitaikę ir kitų žolių sėklos, tokios kaip usnis, ožkažolė ir kt.
O, pavyzdžiui tuopoms žydint, siaučia pūgos! Tik jos nešaltos :) Vėjuotomis vasaros dienomis, kai žydi tuopos, ore skraido lengvi, balti pūkų kąsniai, besileidžiantys tarsi snaigių kuokštai, ant praeivių pečių, šaligatvių, nuklojantys juos tarsi lengvo sniego paklotas. Tuopos pūkų kamuoliukai panašūs į purios vatos gumulėlius. Tai ne kas kita, kaip sulipusios į gumulėlius tuopų sėklos, susiviję tarpusavy ploni plaukeliai tarsi ploniausi siūlai. Vėjas čia pasitarnauja išnešiodamas lengvus pūkelius tolyn nuo gimtojo medžio.
Jei augalo sėkla neturi parašiuto, greičiausiai turės sparnelius. Augalų sėklų sparnai gali būti įvairių dydžių ir formų, o reikalingi dar ir tam, kad neįasiveltų tarp tankių medžių šakų, o kuo patogiau nusileistų ant žemės. O sparnai reikalingi leidžiantis sėklai žemėn iš didelio aukščio. Tačiau sėkmingam skrydžiui užtikrinti, vien sparnų turėjimo nepakanka - svarbus sparno dydis, jo masyvumas, konstrukcija bei kontūrai. Visi šie "apmąstymai" lemia medžių palikuonių likimą. Tad ir būdai skirtingi - vienas lengvas, plevenantis, kitas slystantis, dar kitas - sraigtinis. Vaisiaus ar sėklos skrydžio trukmė ir įveikiami atstumai priklauso nuo "skraidomojo aparato" sandaros: jis gali būti arba lėktuvas, arba malūnsparnis. Pavyzdžiui visiem gerai žinomo medžio, klevo

sparnavaisiai krisdami sukasi labai greitai;  susidaro oro sraigtas, nešantis vaisiuką pavėjui. Vaisiaus sukamasis judėjimas pailgina skrydį  ir įveikiamą atstumą.

Ar žinot, kas ...

...pirmasis padarė parašiutą? ... pirmasis sukonstravo sklandytuvą ir malūnsparnį?  ... pirmasis išrado propelerį?
Atsakymas paprastas - GAMTA! Kas netiki - gali patikrinti ir ilgai įrodymų ieškoti neprireiks ;) Pakanka atidžiau pažvelgti į pūkuotą pienės rutuliuką. Jis geometriškai taisyklingas, susideda iš daugybės smulkių pailgų vaisiukų, vadinamų lukštavaisiais, kurių kiekvienas apvainikuotas pūkuotu skristuku, įsitaisiusiu ant ilgo kotelio.

O ar pastebėjot, kaip pienės pūkų rutulėliai atrodo lyjant lietui ar vėlai vakare, saulei nusileidus?  Ogi jų visai nematyt - jie saugiai "supakuojami" graižo apyžiedyje ir ten ramiai tūno, laukdami saulės ir sauso oro. Kiaulpienės graižai išsiskleidžia tik sausame ore. Pūkeliai, įšilus orui išsitiesia, ankstesnė lukštavaisių su skristukais slėptuvė pasidaro per ankšta ir jie vėl besiskleisdami sudaro permatomą pūkų kamuolėlį, kuris padvelkus vėjui yra pasiruošęs iširti.

Atitrūkęs pienės parašiutėlis su vaisiuku pakyla virš pievos, tarsi laukdamas nurodymų, kurion pusėn skristi. Pūstelėjus vėjui, pienės pūkas suploja plaukelius, taip paversdamas parašiutėlį bure, ir nuneša vaisiuką tolyn.

O kaip toli gali skristi pienės parašiutėlis? Parašiutėlio skristukas puikiai sugeria drėgmę. Kad ir koks sausas oras bebūtų, jame visada yra bent šiek tiek vandens lašelių, nors plika akim jų įžiūrėti neįmanoma. Skrydžio metu, šie nematomi vandens lašeliai nusėda ant skristuko plaukelių ir jie sulimpa. Tuomet jau belieka ramiai nusileisti žemėn ir įsikurti naujoje vietoje.

Iš G.Denisovos knygos "Nuostabus augalų pasaulis"